Kodėl tai svarbu būtent mums

Lietuva nėra atsitiktinis taikinys. Mes esame NATO rytinis flangas, turime ilgą sovietinės okupacijos atmintį ir – kas ypač svarbu Kremliui – esame pavyzdys, kad posovietinė valstybė gali sėkmingai integruotis į Vakarus. Tai jiems skaudžiausia. Todėl dezinformacijos srautai į Lietuvą nėra atsitiktiniai – jie yra sistemingi, finansuojami ir nuolat tobulinami.

Geriausia apsauga nuo propagandos – žinoti, kaip ji veikia. Ne abstrakčiai, o konkrečiai. Štai septyni metodai, kuriuos Kremliaus propagandos mašina naudoja reguliariai.

1. Firehose of falsehood – melų srautas

Tai vienas efektyviausių metodų, kurį RAND Corporation aprašė dar 2016 metais. Idėja paprasta: nesakyk vieno didelio melo – sakyk šimtą mažų, prieštaringų, greitų teiginių. Žmogaus smegenys tiesiog nepajėgia patikrinti visko. Kai faktų tikrintojai paneigia vieną naratyvą, jau sklinda dešimt naujų.

Lietuvoje tai matėme per migracijos krizę prie Baltarusijos sienos – informacijos erdvėje vienu metu cirkuliavo tiek daug versijų, kad daugelis žmonių tiesiog nustojo bandyti suprasti, kas tiesa.

2. Whataboutism – „o jūs patys”

Klasikinis sovietinis įrankis, kuris veikia iki šiol. Kai kalbama apie Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje, atsakymas būna: „O kas dėl NATO bombardavimų Jugoslavijoje?” Kai minima Kremliaus korupcija: „O kas dėl Vakarų bankų skandalų?”

Šis metodas nėra skirtas įtikinti – jis skirtas pavarginti. Kai kiekviena diskusija virsta begaline lyginamąja analize, žmogus tiesiog nustoja diskutuoti. O tai ir yra tikslas.

3. Trojos arkliai – vietiniai skleidėjai

Propaganda veikia efektyviau, kai ją skleidžia ne RT, o „savų” balsas. Kremlius aktyviai ieško ir finansuoja vietinius veikėjus – politikus, žurnalistus, influencerius, kurie propaguoja Maskvai palankius naratyvus. Jie dažnai patys nesuvokia, kad yra instrumentalizuojami, arba suvokia, bet jiems mokama.

Lietuvoje VSD kasmet fiksuoja tokios įtakos operacijas. Svarbu mokėti atpažinti ne tik šaltinį, bet ir tai, kieno interesams tarnauja konkretus teiginys.

4. Emocinis trigerinimas

Faktai keičia nuomonę lėtai. Emocijos – greitai. Kremliaus propaganda nuolat eksploatuoja baimes: karo baimę, ekonominio nuosmukio baimę, „tradicinių vertybių” praradimo baimę. Žinutės apie tai, kad „NATO mus įtrauks į karą” arba „dėl sankcijų visi nuskursime” – tai ne informacija, tai emocinis ginklas.

Kai jaučiate stiprią emocinę reakciją į kokią nors žinią, tai yra signalas sustoti ir paklausti: kas nori, kad aš taip jaustumėsi ir kodėl?

5. Falsifikuoti ekspertai ir netikros organizacijos

Kremlius sukūrė ištisą ekosistemą tariamų „think tankų”, „nepriklausomų analitikų” ir „pilietinės visuomenės organizacijų”, kurios iš tikrųjų yra propagandos retransliatoriai. Jie turi solidžiai skambančius pavadinimus, svetaines, konferencijas. Jų „ekspertai” cituojami, kviečiami į televiziją.

Prieš pasitikėdami kokiu nors „institutu” ar „centru”, verta dvi minutes praleisti ieškant, kas jį finansuoja ir kas ten dirba.

6. Istorinių traumų eksploatavimas

Lietuva turi gilių istorinių žaizdų – deportacijos, partizaninis karas, sovietinė okupacija. Kremlius šias temas naudoja ne tam, kad padėtų jas išgydyti, o tam, kad jas atvertų iš naujo ir sukurtų vidinį susiskaldymą. Naratyvai apie „kolaborantus”, „neteisingą istorijos vertinimą” ar „lenkų-lietuvių konfliktą” dažnai turi tą pačią kilmę.

Istorinė atmintis yra svarbi. Bet kai ji naudojama kaip ginklas prieš mus pačius – tai jau ne istorija, tai operacija.

7. Amplifikacija per socialinių tinklų burbulus

Paskutinis metodas – technologinis. Botai, koordinuotos paskyros ir algoritmai naudojami tam, kad marginalios idėjos atrodytų populiarios. Kai matote, kad koks nors propagandinis teiginys sulaukia tūkstančių „patiktukų” ir komentarų – didelė tikimybė, kad nemažą dalį jų sugeneravo automatizuotos sistemos.

Populiarumas socialiniuose tinkluose nėra tiesos kriterijus. Tai yra vienas svarbiausių dalykų, kurį reikia suprasti šiandien.

Žinios kaip skydas – ir kaip atsakomybė

Propaganda veikia ne todėl, kad žmonės kvaili – ji veikia todėl, kad yra gerai suprojektuota ir nuolat tobulinama. Niekas nėra visiškai imunizuotas. Bet žinojimas, kaip mechanizmai veikia, tikrai padeda. Kai atpažįstate „whataboutism” diskusijoje, kai pastebite emocinį trigerinimą naujienų antraštėje, kai susidomite, kas finansuoja kokį nors „ekspertą” – jūs jau esate sunkesnis taikinys.

Be to, tai nėra tik asmeninis reikalas. Dezinformacija plinta per socialinius tinklus, per pokalbius su draugais, per šeimos vakarienes. Kiekvienas iš mūsų yra ir potenciali auka, ir potencialus retransliatorius. Todėl šios žinios nėra tik savigyna – jos yra ir atsakomybė prieš aplinkinius.