Propaganda kaip užsienio politikos įrankis

Rusija jau seniai suprato, kad tankų kolonos ne visada yra efektyviausias būdas pasiekti politinius tikslus. Informacinis karas – pigesnis, sunkiau atsekamasir dažnai daug veiksmingesnis. Kremlius tai žino puikiai, o Baltijos šalys dėl savo geografinės padėties, istorijos ir rusiškai kalbančių mažumų yra idealus poligonas tokioms operacijoms testuoti.

KSRF – Kremliaus saugumo ir žvalgybos aparato dalis – nėra kažkokia mistinė organizacija, apie kurią galima kalbėti tik sąmokslo teorijų kontekste. Tai realus mechanizmas, kurio veikimo principai dokumentuoti, išanalizuoti ir, deja, vis dar nepakankamai suprantami plačiajai visuomenei.

Kaip tai veikia praktiškai

Dezinformacijos operacijos prieš Baltijos šalis retai atrodo kaip akivaizdus melas. Tai subtiliau. Paima tikrą įvykį – tarkime, kokį nors politinį skandalą ar socialinę įtampą – ir jį išpučia, iškraipo, papildo išgalvotais detaliais. Žinia tampa pusiau tiesa, o pusiau tiesa yra sunkiausiai atpažįstamas melas.

Dažniausiai naudojami kanalai: RT (Russia Today), įvairios lokalios svetainės, kurios atrodo kaip nepriklausomi naujienų portalai, socialiniai tinklai su botų tinklais ir, žinoma, Telegram kanalai. Pastarieji ypač pavojingi, nes juose informacija plinta greitai, be jokios redakcinės atsakomybės ir su minimalia moderacija.

Temos, kurias Kremlius mėgsta eksploatuoti Baltijos kontekste, yra gana nuspėjamos:

• Rusų mažumų „diskriminacija” Estijoje ir Latvijoje
• NATO kaip agresoriaus naratyvas
• Ekonominės problemos kaip „Vakarų integracijos pasekmė”
• Istorijos perrašymas – ypač Antrojo pasaulinio karo kontekstas
• Kalbiniai ir kultūriniai konfliktai, kurie yra dirbtinai eskaluojami

Kodėl tai veikia net išsilavinusiems žmonėms

Čia reikia būti sąžiningais: dezinformacija veikia ne tik dėl to, kad žmonės yra naivūs ar neišsilavinę. Ji veikia, nes yra sukurta taip, kad atitiktų jau esamus įsitikinimus ir baimes. Psichologai tai vadina confirmation bias – polinkiu tikėti tuo, kas patvirtina mūsų jau turimas nuomones.

Kremliaus propagandistai tai supranta geriau nei daugelis Vakarų komunikacijos specialistų. Jie nekuria naujų baimių – jie stiprina esamas. Žmogus, kuris jau nepasitiki valdžia, lengvai patikės, kad valdžia slepia kažką apie NATO pajėgas. Žmogus, kuris jaučiasi ekonomiškai atstumtas, lengvai patikės, kad ES politika yra jam žalinga.

Atpažinimo būdai: ne tokie akivaizdūs, kaip norėtųsi

Standartiniai patarimai – „tikrinkite šaltinius”, „ieškokite kelių perspektyvų” – yra teisingi, bet nepakankantys. Problema ta, kad dezinformacijos operacijos dažnai turi kelis šaltinius, nes jie visi yra koordinuoti iš to paties centro.

Realistiškesni atpažinimo požymiai:

• Emocinis intensyvumas be faktinės substancijos. Jei žinia sukelia stiprią emocinę reakciją, bet trūksta konkrečių, patikrinimų duomenų – tai raudonas vėliavėlė.
• Laiko sutapimas su politiniais įvykiais. Dezinformacijos bangos dažnai sutampa su rinkimais, NATO pratybomis ar svarbiais diplomatiniais sprendimais.
• Tų pačių naratyvų atsiradimas skirtingose platformose vienu metu. Tai rodo koordinuotą kampaniją, o ne organiškai plintančią informaciją.
• Šaltiniai, kurie egzistuoja tik tam tikroms žinioms skleisti. Svetainė, kurią galima rasti tik tada, kai ieškote konkrečios sensacingos žinios – labai įtartinas ženklas.

Instituciniai atsakai – EU DisinfoLab, NATO StratCom, Lietuvos AOTD ataskaitos – yra vertingi, bet jie visada atsilieka. Dezinformacija plinta greičiau nei ją galima oficialiai paneigti. Tai struktūrinė problema, kuriai nėra lengvo sprendimo.

Tarp budrumo ir paranojaus: kur brėžti ribą

Reikia pasakyti ir tai, ko dažnai vengiama: pernelyg aktyvus dezinformacijos ieškojimas gali tapti savo problema. Kai viskas atrodo kaip galima propaganda, žmogus praranda gebėjimą kritiškai vertinti bet kokią informaciją – įskaitant patikimą. Tai irgi yra Kremliaus tikslas: ne tik skleisti melą, bet ir sugriauti pasitikėjimą bet kokia tiesa.

Baltijos šalys šiame žaidime yra pirmos linijos žaidėjai. Estija, Latvija ir Lietuva investuoja į medijų raštingumą, kibernetinį saugumą ir kontrpropagandos pajėgumus labiau nei daugelis didesnių Europos valstybių – ir tai nėra atsitiktinumas. Jos tiesiog geriau supranta, su kuo susiduria, nes tai jų kasdienybė, o ne abstrakti geopolitinė teorija. Klausimas, ar likusios Europos šalys išmoks iš šios patirties, kol dar nėra per vėlu, lieka atviras – ir atsakymas į jį nėra optimistiškas.