Informacinis karas be fronto linijos

Baltijos šalys jau seniai žino, ką reiškia gyventi po Kremliaus informaciniu mikroskopu. Estija, Latvija ir Lietuva – trys nedidelės valstybės, kurios Maskvai yra ne tik geografiniai kaimynai, bet ir nuolatinis galvos skausmas: jos rodo, kad buvusi sovietinė respublika gali tapti sėkminga demokratija. Ir būtent todėl jos yra nuolatinis taikinys.

Kremliaus saugumo taryba (KSRF) koordinuoja tai, ką galima vadinti informaciniu karu – ir tai nėra metafora. Tai sisteminga, gerai finansuojama ir nuolat tobulinama veikla, kurios tikslas paprastas: sukelti sumaištį, nepasitikėjimą ir baimę ten, kur jų nėra.

Kaip tai veikia praktiškai

Viena dažniausių taktikų – vadinamasis naratyvo užtvindymas. Tai reiškia, kad apie vieną įvykį pradeda cirkuliuoti dešimtys skirtingų, dažnai prieštaringų versijų. Tikslas ne įtikinti žmones konkrečia istorija, o tiesiog supainioti – kad žmogus galiausiai nusispjauna ir sako: „Nežinia, kas čia tiesa.” Kai žmonės nustoja tikėti bet kuo, dezinformacija laimi.

Kita technika – istorinių traumų eksploatavimas. Baltijos šalyse gyvena rusų mažumos, ir Kremlius tai naudoja kaip svertą. Kuriami naratyvai apie „diskriminuojamus rusus”, „fašistinę Lietuvą” ar „rusofobišką Estiją”. Šie pasakojimai retai turi ryšio su realybe, bet jie puikiai veikia tarp tų, kurie ir taip jaučiasi atstumti ar neintegruoti.

Taip pat aktyviai naudojamos netikros ekspertų citatos ir sufabrikuoti dokumentai. Socialiniuose tinkluose pasirodo „analitikai”, „buvę pareigūnai” ar „šaltiniai” – dažniausiai visiškai išgalvoti arba realūs žmonės, kurių žodžiai iškreipti. Šiuos turinius platina trolių fermos, o algoritmai padaro likusį darbą.

Ką sako patys stebėtojai

Lietuvos valstybės saugumo departamentas kasmet leidžia grėsmių vertinimo ataskaitą, kurioje dezinformacija jau kelerius metus figūruoja kaip viena pagrindinių grėsmių. Estijos KAPO analogiškuose dokumentuose nuolat fiksuojamos Kremliaus pastangos skaldyti visuomenę prieš rinkimus ar krizių metu. Latvijoje veikianti STRATCOM grupė tiesiogiai seka ir analizuoja šiuos informacinius srautus.

Tai ne paranoja – tai dokumentuota realybė su konkrečiais pavyzdžiais, datomis ir ekranvaizdžiais.

Kaip atpažinti, kad esi taikinyje

Keletas praktinių ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

• Žinia sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę ar pasipiktinimą – bet šaltinis neaiškus arba nežinomas.
• Ta pati istorija pasirodo keliuose skirtinguose puslapiuose beveik tuo pačiu metu, vienodais žodžiais.
• Straipsnyje cituojami „ekspertai”, kurių neįmanoma rasti jokiuose patikimuose šaltiniuose.
• Naratyvas nuolat pabrėžia, kad „tikroji žiniasklaida slepia tiesą” – tai klasikinis būdas iš anksto diskredituoti faktų tikrintojus.

Vietoj pabaigos – apie atsparumą

Dezinformacija veikia ne todėl, kad žmonės kvaili. Ji veikia todėl, kad yra gerai pritaikyta prie žmogiškų silpnybių – noro greitai suprasti sudėtingus dalykus, nepasitikėjimo institucijomis, grupinio tapatumo. Kremlius tai žino ir naudoja profesionaliai.

Tačiau Baltijos šalys per trisdešimt metų išmoko kai ko svarbaus: atsparumas dezinformacijai nėra cenzūra ir ne valstybės kontrolė. Tai medijų raštingumas, skaidri žurnalistika ir visuomenė, kuri moka užduoti klausimą – o kas čia iš tikrųjų kalba ir kodėl? Kol šis klausimas gyvas, informacinis karas nėra pralaimėtas.