Sena taktika, nauji įrankiai
Rusijos dezinformacijos kampanijos prieš Baltijos šalis nėra naujiena. Tačiau pastaraisiais metais šios kampanijos tapo subtilesnės – mažiau akivaizdžios, labiau pritaikytos vietiniam kontekstui. Kremlius nebesiriboja grubiais naratyvais apie „fašistus Baltijoje” ar „rusų diskriminaciją”. Dabar kalbame apie gerai suplanuotą informacinę veiklą, kuri dažnai atrodo kaip visiškai normalus viešas diskursas.
Kremliaus saugumo taryba (KSRF) ir su ja susiję subjektai koordinuoja naratyvus, kurie skverbiasi per socialinius tinklus, pseudožiniasklaidos platformas ir net per tikrus žmones – vadinamuosius „įtakos agentus”, kurie patys gali nesuvokti, kad platina svetimą darbotvarkę.
Kaip tai atrodo praktikoje
Vienas dažniausių metodų – ekonominės baimės kurstymas. Pasirodžius bet kokiai neigiamei ekonominei žiniai, koordinuotai pradedami skleisti naratyvai, esą tai NATO narystės ar sankcijų pasekmė. Žinutė paprasta: „Vakarų pasirinkimas jus skurdina.” Ji nereikalauja įrodymų – pakanka pakartojimo.
Kitas metodas – istorinės atminties manipuliavimas. Čia ypač pažeidžiama Lietuva, Latvija ir Estija dėl sudėtingos XX amžiaus istorijos. Kremliaus propagandistai nuolat kelia klausimus apie partizanų judėjimą, holokausto atmintį, sovietmečio vertinimą – ne siekdami diskusijos, o siekdami sukelti vidinį konfliktą ir parodyti, kad šios visuomenės yra nesutariančios, nestabilios.
Trečias – migracijos tema. Nuo 2021 metų Baltarusijos ir Rusijos organizuotos migracijos krizės Lietuvos pasienyje propagandistai aktyviai formavo naratyvą apie „žiaurias Baltijos valstybes”, kurios stumia žmones atgal. Vaizdinė medžiaga buvo naudojama selektyviai, kontekstas – klastojamas.
Kuo šie metodai skiriasi nuo ankstesnių
Senoji propaganda buvo lengviau atpažįstama – ji ateidavo iš aiškiai identifikuojamų šaltinių kaip „Sputnik” ar RT. Dabar tinklai yra sudėtingesni. Naudojamos anoniminės Telegram grupės, lokaliai atrodantys Facebook puslapiai, kartais – tikri žurnalistai ar ekspertai, kurių pažiūros tiesiog sutampa su Kremliaus darbotvarkė ir yra atitinkamai sustiprinamos.
Svarbu ir tai, kad dezinformacija vis dažniau maišoma su tiesa. Tai apsunkina jos atpažinimą – žmogus, radęs vieną tikslią detalę, linkęs patikėti ir likusiu tekstu.
Kaip atpažinti, nesijaudinant dėl kiekvienos žinios
Keletas praktinių orientyrų. Pirma – žiūrėti, kas iš žinios labiausiai gauna. Jei naratyvas sistemingai silpnina pasitikėjimą NATO, ES ar vietos institucijomis, verta sustoti. Antra – patikrinti, ar ta pati žinutė neatsiranda vienu metu keliose skirtingose platformose. Koordinuotas platinimas yra vienas aiškiausių signalų. Trečia – atkreipti dėmesį į emocinio spaudimo intensyvumą. Propaganda dažnai veikia per baimę ar pasipiktinimą, nes emociškai įkrauta žinutė mažiau tikrinama.
Tai nereiškia, kad reikia viskuo abejoti. Sveika kritinė distancija skiriasi nuo paranojaus.
Tai, kas lieka po triukšmo
Dezinformacija prieš Baltijos šalis nėra atsitiktinė – ji yra geopolitinio projekto dalis. Jos tikslas nėra įtikinti visus. Pakanka sukelti abejonę, nuovargį, cinizmą. Žmogus, kuris nustoja tikėti bet kuo, yra toks pat pažeidžiamas kaip tas, kuris tiki viskuo.
Baltijos šalys turi palyginti gerai išvystytą medijų raštingumo infrastruktūrą – tai pripažįstama ir tarptautiniu lygiu. Tačiau institucinis atsparumas neveikia be individualaus. Kiekvienas, kuris šiek tiek sustoja prieš dalindamas žinutę, yra mažas, bet realus atsvara šiam procesui. Ne herojiškas gestas – tiesiog įprotis.