Propagandos mašina, kuri nemiega
Rusijos federalinė kanalų sistema – KSRF – jau seniai nėra tik žiniasklaida įprastine prasme. Tai įrankis, kuris veikia pagal aiškų scenarijų: formuoti naratyvus, supainioti faktus ir pasiekti kuo platesnę auditoriją tiek Rusijoje, tiek už jos ribų. Ir tai nėra sąmokslo teorija – tai dokumentuota praktika, kurią tiria žurnalistai, analitikai ir Vakarų žvalgybos tarnybos.
Kaip tai veikia iš vidaus
Viskas prasideda nuo centralizuoto naratyvo. Kremlius – tiksliau, Prezidento administracija – nustato pagrindines žinutes, kurias vėliau „išskleidžia” valstybiniai kanalai: Pervyj, Rossija 1, RT ir kiti. Tai nėra atsitiktinumas, kad per vieną dieną visi jie kalba apie tą patį, tais pačiais žodžiais, tais pačiais kaltinimais Vakarams.
Mechanizmas paprastas, bet efektyvus: pirmiausia sukuriamas „faktas” – dažnai visiškai sufabrikuotas arba ištrauktas iš konteksto. Tada jis kartojamas tiek kartų, kol pradeda atrodyti tikras. Psichologai tai vadina iliuzinio tiesos efektu – žmogaus smegenys linkusios patikėti tuo, ką girdi dažnai, net jei iš pradžių tai atrodė absurdiškai.
RT – propagandos eksporto skyrius
Jei KSRF vidaus kanalai skirti rusiškai auditorijai, tai RT (buvęs Russia Today) yra eksporto produktas. Kanalas transliuoja anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų kalbomis ir pozicionuoja save kaip „alternatyvią perspektyvą”. Tai gudru – nes žmonės, nusivylę savo šalių žiniasklaida, ieško alternatyvų ir lengvai pakliūva į šiuos tinklus.
RT taktika – ne visada meluoti tiesiai. Kartais jie tiesiog parenka tikrus faktus, bet juos pateikia tokiame kontekste, kad susidaro klaidingas vaizdas. Pavyzdžiui, rodo tikras Vakarų šalių socialines problemas, bet nutyli priežastis arba prideda Kremliui patogias interpretacijas. Tai daug pavojingiau nei atviras melas – nes sunkiau paneigti.
Socialiniai tinklai – naujas frontas
Tradiciniai kanalai – tik dalis paveikslo. Kremlius jau seniai suprato, kad „Facebook”, „Telegram” ir „YouTube” pasiekia auditorijas, kurių televizija nebepasieks. Todėl KSRF turinys sistemingai perpakuojamas trumpiems klipams, memuams, „dokumentiniams” filmukams ir platinamas per dešimtis pseudoanoniminių paskyrų.
Lietuva, Latvija, Estija – mažos šalys su rusiškai kalbančiomis mažumomis – yra ypač pažeidžiamos. Tyrimai rodo, kad dezinformacijos kampanijos čia yra tikslingos ir gerai finansuojamos. Žmonės gauna informaciją iš šaltinių, kurie atrodo kaip vietiniai, bet iš tikrųjų yra koordinuojami iš Maskvos.
Kai propaganda tampa ginklu
Visa tai nėra tik informacinis triukšmas. Prieš 2022-ųjų vasario 24-ąją KSRF kanalai mėnesius kūrė naratyvą apie „nacistinę Ukrainą” ir „genocidą Donbase”. Kai tankai pajudėjo, rusų visuomenė jau buvo paruošta – ji tikėjo, kad tai „gynybinis karas”. Propaganda čia atliko konkretų karinį-politinį vaidmenį.
Tas pats modelis kartojamas ir kitur: Gruzija 2008-aisiais, Krymas 2014-aisiais, kiekvieną kartą prieš agresiją eidavo intensyvus informacinis pasiruošimas. Tai ne atsitiktinumas – tai doktrina.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai sunkiau, nei atrodo
Blokuoti KSRF kanalus – tai, ką padarė daugelis Europos šalių po 2022-ųjų – yra svarbu, bet nepakankama. Turinys vis tiek pasiekia žmones per VPN, „Telegram” kanalus ir persiunčiamas iš lūpų į lūpas. Be to, blokavimas kartais net sustiprins „cenzūros” naratyvą, kurį mielai naudoja pati Kremliaus propaganda.
Tikrasis atsakas – medijų raštingumas, greitas faktų tikrinimas ir, svarbiausia, alternatyvios informacijos prieinamumas rusiškai kalbančioms bendruomenėms. Žmonės, kurie gauna kokybišką informaciją savo gimtąja kalba, yra daug atsparesni manipuliacijoms. Tai ilgas darbas, neduodantis greitų rezultatų – bet kitas kelias tiesiog neegzistuoja.
Kremliaus propagandos mašina yra sudėtinga, gerai finansuojama ir nuolat tobulinama. Tačiau ji turi vieną esminį silpnumą: ji remiasi tuo, kad auditorija netikrina faktų, neskaito alternatyvių šaltinių ir nekalba su žmonėmis iš kitos pusės. Kiekvienas, kuris tai daro – jau yra atsparus. Ir tai, galbūt, yra vienintelis tikrai veikiantis skydas.