Kas iš tikrųjų valdo Rusiją?

Daugelis žmonių mano, kad Rusijos politiką formuoja Putinas vienas. Tai tik iš dalies tiesa. Šalia jo veikia institucija, apie kurią Vakarų žiniasklaida kalba retai, tačiau kurios įtaka yra milžiniška – Rusijos Federacijos saugumo taryba. Suprasdami, kaip ji veikia, geriau suprasime, kodėl Kremlius priima tokius sprendimus, kokius priima.

Struktūra, kuri nėra tokia paprasta, kaip atrodo

Formaliai saugumo taryba yra patariamasis organas. Skamba nepavojingai, tiesa? Tačiau velnias, kaip visada, slypi detalėse. Tarybą sudaro nuolatiniai nariai – gynybos, užsienio reikalų, vidaus reikalų ministrai, FSB vadovas, generalinio štabo viršininkas ir keli kiti aukšti pareigūnai. Pirmininkas – pats Putinas. Jo pavaduotojas – Nikolajus Patruševas, buvęs FSB direktorius, kurio pasaulėžiūra formuojasi iš gilaus įsitikinimo, kad Vakarai siekia sunaikinti Rusiją.

Svarbu suprasti vieną dalyką: šie žmonės nėra biurokratai, kurie pildytų dokumentus. Tai yra žmonės su konkrečiomis ideologijomis, asmeniniais ryšiais ir, svarbiausia, prieiga prie žvalgybos informacijos, kurios visuomenė niekada nematys.

Kaip taryba realiai veikia sprendimų priėmimą

Taryba posėdžiauja reguliariai, tačiau tikrasis jos darbas vyksta ne posėdžių salėje. Nariai turi tiesioginį kanalą į Putiną, gali teikti analizes, rekomendacijas ir – tai labai svarbu – formuoti informacinę aplinką, kurioje prezidentas priima sprendimus. Kitaip tariant, jie kontroliuoja ne tik tai, ką Putinas daro, bet ir tai, kaip jis mato situaciją.

Ukrainos karo kontekste matome aiškų tarybos pėdsaką. Sprendimas pradėti „specialiąją karinę operaciją” nebuvo vieno žmogaus kaprizas – tai buvo ilgai brendusi ideologinė pozicija, kurią nuosekliai stiprino tarybos nariai, ypač tie, kurie kilę iš saugumo struktūrų. Jie tikėjo – ir, regis, tebetiki – kad NATO plėtra yra egzistencinė grėsmė, o Ukraina yra tik pirmas domino kaladėlis.

Kodėl tai svarbu Vakarams

Čia ir prasideda rimtesnė diskusija. Vakarų analitikai dažnai bando suprasti Rusijos politiką per ekonomikos ar geopolitikos prizmę. Tai naudinga, bet nepakankama. Saugumo taryba mąsto kategorijomis, kurios Vakaruose jau seniai išėjusios iš mados – civilizacinės konfrontacijos, istorinės misijos, išlikimo bet kokia kaina.

Tai reiškia, kad tradicinės diplomatijos priemonės – sankcijos, derybos, kompromisai – veikia kitaip, nei tikimasi. Žmonės, kurie formuoja Kremliaus sprendimus, neskaičiuoja kainos ir naudos taip, kaip tai daro Vakarų politikai. Jie skaičiuoja kitaip.

Be to, taryba koordinuoja ne tik karinę, bet ir hibridinę veiklą – dezinformacijos kampanijas, kibernetines atakas, energetinį spaudimą. Tai nėra atsitiktiniai veiksmai. Tai yra koordinuota strategija, kuri kyla iš vieno centro.

Ko iš tikrųjų reikia mokytis

Geriausias dalykas, kurį galime padaryti – nustoti vertinti Rusijos saugumo tarybą kaip egzotišką biurokratinę struktūrą ir pradėti ją suprasti kaip tai, kuo ji yra: ideologiškai vieninga grupė žmonių, kurie tikrai tiki tuo, ką sako, ir turi priemones savo įsitikinimus paversti valstybės politika. Tai nėra blogų aktorių, kurie tiesiog nori pinigų ar valdžios, istorija. Tai yra žmonių, kurie mano, kad kovoja už išlikimą, istorija – ir tai daro juos daug pavojingesnius. Suprasti šią dinamiką nėra akademinis pratimas. Tai yra praktinė būtinybė kiekvienam, kas nori realiai suvokti, su kuo Europa ir NATO šiandien turi reikalų.