Kas iš tikrųjų yra KSRF ir kodėl tai svarbu
Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas – arba KSRF – oficialiai egzistuoja tam, kad prižiūrėtų, jog šalies įstatymai atitiktų Konstituciją. Skamba solidžiai. Bet jei manote, kad tai nepriklausoma institucija, kuri drąsiai gina piliečių teises prieš valdžią, turėsite nusivilti. Realybė yra kur kas prozaiškesnė ir, atvirai kalbant, niūresnė.
KSRF įkurtas 1991 metais, dar Sovietų Sąjungos griūties kontekste. Teoriškai jis turėjo tapti demokratinės Rusijos teisės valstybės simboliu. Praktiškai – tapo instrumentu, kuris legaliai patvirtina tai, ką Kremlius jau nusprendė daryti.
Kaip tai veikia techniškai
Teismą sudaro devyniolika teisėjų, kuriuos skiria Federacijos Taryba – Rusijos parlamento aukštieji rūmai – remiantis prezidento teikimu. Jau čia turėtų užsidegti pirmoji raudona lemputė. Kai tą patį žmogų, kurio sprendimus teoriškai turi tikrinti teismas, iš esmės kontroliuoja teisėjų atrankos procesą, nepriklausomybė tampa gražiu žodžiu ant popieriaus.
Teismas nagrinėja konstitucinius skundus, sprendžia ginčus tarp federalinės valdžios ir regionų, taip pat interpretuoja Konstitucijos nuostatas. Bet interpretacija – čia ir slypi visas reikalas – visada kažkaip sutampa su tuo, ko nori valdžia.
2020 metais tai tapo ypač akivaizdu. Po Putino inicijuotų konstitucinių pataisų – tarp kurių buvo ir ta garsioji, leidžianti jam likti valdžioje iki 2036 metų – KSRF per rekordiškai trumpą laiką pripažino jas atitinkančiomis Konstituciją. Niekas rimtai nesitikėjo kitokio sprendimo, bet greitis ir vieningumas buvo stulbinantis net pagal Rusijos standartus.
Santykis su tarptautine teise – atvirų durų laužymas
Čia prasideda tikrai įdomus skyrius. 2015 metais Rusija priėmė įstatymą, suteikiantį KSRF teisę pripažinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus nevykdytinais Rusijos teritorijoje. Oficiali pozicija – Rusijos suverenitetas negali būti pažeidžiamas tarptautinių institucijų. Neoficiali – tai buvo tiesioginis atsakas į EŽTT sprendimus, kurie įpareigojo Rusiją mokėti kompensacijas Ukrainos ir Gruzijos piliečiams, taip pat Michailo Chodorkovskio byloje.
Šis žingsnis sukėlė rimtą diskusiją tarptautinės teisės ekspertų bendruomenėje. Viena vertus, valstybių suvereniteto argumentas nėra visiškai beprasmis – daugelis šalių turi mechanizmus, kaip spręsti konfliktus tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės. Kita vertus, Rusijos atveju tai buvo ne teisinis principas, o politinis ginklas.
2022 metais, po invazijos į Ukrainą, Rusija buvo pašalinta iš Europos Tarybos, todėl EŽTT klausimas tapo mažiau aktualus. Bet precedentas liko – ir jis rodo, kaip konstituciniai teismai gali būti naudojami kaip skydas nuo tarptautinės atskaitomybės.
Teisėjai, kurie neprieštarauja
Verta paminėti ir žmogiškąjį faktorių. KSRF teisėjai yra labai gerai apmokami, turi aukštą socialinį statusą ir dirba iki 70 metų. Tai nėra žmonės, kurie linkę rizikuoti savo padėtimi dėl principų. Istorijoje yra buvę pavienių atvejų, kai teisėjai reiškė atskirąsias nuomones – bet tai buvo išimtys, ne taisyklė, ir dažniausiai jos neturėjo jokių praktinių pasekmių.
Valery Zorkin, ilgametis KSRF pirmininkas, yra puikus šios dinamikos pavyzdys. Žmogus, akademiškai išsilavinęs teisininkas, kartais rašo filosofinius tekstus apie teisę ir demokratiją. Bet jo vadovaujamas teismas niekada – tikrai niekada – nepriėmė sprendimo, kuris rimtai sukeltų problemų Kremliui.
Tai, kas lieka po viso šito
KSRF yra puikus pavyzdys to, ką politologai vadina potemkiniškomis institucijomis – struktūromis, kurios atrodo kaip demokratijos elementai, bet iš tikrųjų atlieka visiškai kitą funkciją. Jos suteikia legitimumo fasadą, leidžia valdžiai sakyti „žiūrėkite, mes turime nepriklausomą teismą”, ir tuo pačiu užtikrina, kad joks teisinis mechanizmas niekada netaps tikra kliūtimi.
Tarptautiniu mastu tai turi konkrečių pasekmių. Kai Rusija naudoja KSRF sprendimus kaip argumentą derybose ar ginčuose su kitomis valstybėmis, ji iš esmės naudoja teisinio autoriteto imitaciją. Ir tai veikia – bent jau retorinėje erdvėje – nes daugeliui žmonių pakanka, kad kažkas skamba kaip teismas ir priima kažką, kas skamba kaip sprendimai.
Galiausiai KSRF istorija yra ne apie teisę. Ji apie tai, kaip institucijos gali būti sukurtos ar transformuotos taip, kad tarnautų valdžiai, išlaikydamos visus išorinius nepriklausomybės požymius. Ir tai – ne tik Rusijos problema. Tai pamoka, kurią verta atsiminti kiekvienam, kas galvoja, kad formalios institucijos savaime garantuoja jų paskirtį.