Kodėl tai svarbu būtent mums
Lietuva nėra atsitiktinis taikinys. Mes esame NATO rytiniame flange, turime stiprią pilietinę visuomenę ir, svarbiausia, atmintį apie sovietinę okupaciją. Kremliui tai – problema, kurią reikia spręsti. O sprendžiama ji ne tankais (kol kas), o informacija. Tiksliau – jos iškraipymu.
KSRF (Kremliaus saugumo ir propagandos aparatas, veikiantis per RT, Sputnik, socialinius tinklus ir daugybę neoficialių kanalų) metai iš metų tobulina savo metodus. Ir jie veikia – ne todėl, kad žmonės kvaili, o todėl, kad metodai yra subtilūs ir psichologiškai apgalvoti.
1. „Firehose of falsehood” – tiesiog užtvindyk
Pirmasis ir bene efektyviausias metodas – ne viena didelė melas, o šimtai mažų. Idėja paprasta: jei žmogus kasdien gauna 50 prieštaringų naujienų, jis nustoja tikėti bet kuo. O tas, kuris niekuo netiki, tampa pasyvus ir nevaldo savo nuomonės.
Lietuviškame kontekste tai matome per tokias temas kaip migracija, NATO kariai šalyje ar energetikos projektai. Kiekvieną kartą, kai atsiranda jautri tema, informacijos erdvė tiesiog paskęsta versijomis – viena kitai prieštaraujančiomis, bet visomis nukreiptomis prieš Lietuvos institucijų pasitikėjimą.
2. Istorinių traumų eksploatavimas
Kremlius puikiai žino, kad Lietuva turi skaudžią istoriją – deportacijas, partizaninį karą, kolaboravimo klausimus. Ir jis tą istoriją naudoja kaip ginklą. Ne tam, kad padėtų ją suprasti, o tam, kad sukeltų vidinį konfliktą.
Tipinis pavyzdys – naratyvai apie tai, kad „lietuviai patys kalti” dėl tam tikrų istorinių įvykių, arba bandymai sulyginti skirtingus istorinius laikotarpius taip, kad prarastų prasmę bet kokie moraliniai vertinimai. Kai žmogus nežino, kuo tikėti savo paties istorijoje, jis tampa pažeidžiamas.
3. Tikros žinios + melaginga interpretacija
Tai vienas gudresnių metodų, nes jį sunkiausia pastebėti. Imamas tikras faktas – tarkime, kad kažkuris Lietuvos politikas padarė klaidą arba kad ekonominiai rodikliai pablogėjo – ir prie jo pridedama visiškai išgalvota priežastis arba kontekstas.
Rezultatas: žmogus patikrina faktą, mato, kad jis tikras, ir automatiškai patiki visa likusią interpretacija. Tai klasikinė logikos klaida, bet ji veikia, nes mes, kaip žmonės, esame linkę mąstyti paketais.
4. Netikri ekspertai ir „alternatyvūs balsai”
Propagandai reikia veidų. Todėl kuriami arba aktyviai ieškomi žmonės, kurie atrodo kaip patikimi šaltiniai – buvę kariškiai, „nepriklausomi analitikai”, akademikai iš mažai žinomų institucijų. Jie kalba ramiai, naudoja profesionalią leksiką ir dėl to atrodo įtikinamai.
Lietuvoje tai pasireiškia per tam tikrus komentatorius, kurie reguliariai pasirodo Kremliaus finansuojamuose kanaluose ir kartoja tuos pačius naratyvus apie „NATO agresyvumą” ar „Lietuvos suverenumo praradimą”. Jie nėra akivaizdūs – tai ir yra esmė.
5. Socialinių skirtumų didinimas
Visuomenė, kuri ginčijasi tarpusavyje, neturi laiko ir energijos pastebėti išorinių grėsmių. Kremliaus propaganda aktyviai maitina bet kokius vidinius konfliktus – tarp kartų, tarp miesto ir kaimo, tarp skirtingų etninių grupių, tarp vakariečių ir tradicinių vertybių šalininkų.
Svarbu suprasti: propaganda nekuria šių skirtumų iš nieko. Ji ima realias įtampas, kurios egzistuoja kiekvienoje visuomenėje, ir jas stiprina, radikalizuoja, verčia nepersprendžiamomis. Tikslas – ne laimėti diskusiją, o padaryti diskusiją neįmanomą.
6. Whataboutism – „o jūs patys”
Klasika, bet vis dar veikianti. Kai kalbama apie Rusijos veiksmus Ukrainoje, atsakymas būna: „O ką JAV darė Irake?” Kai kalbama apie žmogaus teises Rusijoje: „O jūsų mažumų padėtis?” Kai kalbama apie dezinformaciją: „O Vakarų žiniasklaida irgi meluoja.”
Šis metodas neginčija faktų – jis tiesiog perkelia dėmesį. Ir tai veikia, nes žmogus, kuris nori būti sąžiningas, ima galvoti: „Na, gal ir tikrai abu pusės kaltos?” O toks mąstymas paralyžiuoja gebėjimą priimti sprendimus.
7. Ilgalaikis institucijų erozijos procesas
Paskutinis metodas yra pats kantriausia. Metai iš metų, nuosekliai, kuriamas įspūdis, kad visos institucijos – žiniasklaida, teismai, valdžia, kariuomenė, net mokyklos – yra korumpuotos, meluojančios arba kontroliuojamos „kažkieno”. Nėra konkretaus kaltininko, nėra vieno didelio skandalo – tik nuolatinis, tylus tikėjimo ardymas.
Kai žmogus nustoja tikėti savo šalies institucijomis, jis tampa imlus alternatyvoms. O alternatyvas, žinoma, pasiūlo tie patys, kurie jas ir sugriovė.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai ne beviltiška
Žinojimas apie šiuos metodus jau yra pusė gynybos. Kai matai naujieną, kuri sukelia stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą – verta sustoti ir paklausti: kam naudinga, kad aš dabar taip jaučiuosi? Tai ne paranoja, tai medijų raštingumas.
Lietuva, beje, nėra bejėgė šioje kovoje. Turime Demaskuok.lt, turime aktyvią pilietinę žurnalistiką, turime vieną stipriausių Europoje medijų raštingumo ugdymo programų mokyklose. Tai realūs įrankiai, kurie veikia – ir tai Kremliui tikrai nepatinka.
Dezinformacija yra galinga ne todėl, kad neįmanoma jai atsispirti, o todėl, kad reikalauja pastangų. O pastangos prasideda nuo paprasčiausio dalyko – nuo noro suprasti, kaip viskas iš tikrųjų veikia.