Propagandos architektūra: ne chaosas, o sistema

Rusijos dezinformacijos kampanijos prieš Ukrainą dažnai atrodo kaip netvarkinga informacinė triukšmo masė – daugybė prieštaringų naratyvų, absurdiškų teiginių, vienas kitą paneigiančių istorijų. Bet tai klaidinga įspūdis. Kremliaus propagandos mašina, kurią koordinuoja Federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir kitos struktūros, veikia pagal gana aiškią logiką: ne įtikinti, o dezorientuoti. Tikslas nėra sukurti vieną dominuojantį naratyvą – tikslas yra užpildyti informacinę erdvę tiek prieštaringų versijų, kad žmogus tiesiog nustoja tikėti bet kuo.

Tai, ką mokslininkai vadina firehose of falsehood strategija, nėra nauja. Sovietų aktyvieji priemonės (активные мероприятия) naudojo panašius metodus dar Šaltojo karo metais. Skirtumas – šiandien tai veikia greičiau, pigiau ir su daug didesniu pasiekiamumu.

Kaip veikia KSRF propagandos grandinė

Kremliaus informacinės operacijos paprastai juda keliais lygmenimis vienu metu. Pirmasis – valstybiniai medijos kanalai: RT, Sputnik, TASS. Jie formuoja pradinį naratyvą, suteikia jam tariamą legitimumą. Antrasis lygmuo – pseudoekspertų tinklai, dažnai finansuojami per nepermatomus fondus, kurie tą patį naratyvą „patvirtina” iš akademinės ar analitinės perspektyvos. Trečiasis – socialiniai tinklai ir Telegram kanalai, kur informacija pasklinda be jokios atsekamumo galimybės.

Ukrainos atveju šie mechanizmai buvo ypač aktyvūs keliose srityse. Pirma – istorinės revizionizmo linija: Ukraina kaip „dirbtinė valstybė”, ukrainiečiai kaip „rusai, kurie apsigavo”. Antra – karo nusikaltimų atribucijos apvertimas: Buča, Mariupolis, Kramatorsko geležinkelio stotis – visais šiais atvejais Kremlius operatyviai paleido alternatyvias versijas dar prieš tarptautiniams tyrėjams pradedant darbą. Tai ne atsitiktinumas. Tai iš anksto parengti informaciniai kontrpuolimo planai.

Trečia sritis – Ukrainos valstybingumo delegitimizavimas per korupcijos, neonacizmo ir „bionazizmo” naratyvus. Pastarasis – apie tariamas biologines laboratorijas – buvo ypač efektyvus, nes pasiekė ne tik Rusijos auditoriją, bet ir dalį Vakarų konspiracijos teorijų bendruomenių.

Kodėl tai veikia net ten, kur neturėtų

Vienas iš labiausiai nerimą keliančių aspektų yra tai, kad Kremliaus dezinformacija randa atgarsį ne tik Rusijoje ar posovietinėje erdvėje. Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, dalis visuomenės priima šiuos naratyvus – ne dėl to, kad jie įtikimi, bet dėl to, kad jie atitinka jau egzistuojančius nusivylimus: NATO plėtra, JAV hegemonija, energetinė priklausomybė.

Kremlius šias skiltis puikiai supranta ir jas eksploatuoja. Tai ne propaganda „iš išorės” – tai propaganda, kuri aktyvuoja vidines įtampas. Ir čia slypi esminis skirtumas tarp sovietinės ir šiuolaikinės Rusijos informacinių operacijų: dabartinė sistema ne bando sukurti naują tikrovę, ji bando sustiprinti jau egzistuojančius nepasitikėjimo, baimės ir cinizmo sluoksnius.

Atsakas ir jo ribos

Ukraina ir Vakarų partneriai reagavo – faktų tikrinimo iniciatyvos, EUvsDisinfo platforma, Ukrainos Strateginių komunikacijų centras. Šie įrankiai svarbūs, bet jie iš esmės yra reaktyvūs. Dezinformacija visada turi laiko pranašumą: ji pasklinda per kelias minutes, o paneigimas ateina po valandų ar dienų – ir dažniausiai pasiekia mažesnę auditoriją.

Be to, yra struktūrinis paradoksas: kuo aktyviau dezinformacija yra demaskuojama, tuo labiau ji tampa matoma ir tuo plačiau pasklinda. Tai žinoma kaip backfire effect arba tiesiog dėmesio ekonomikos logika – skandalingas turinys generuoja srautą, nepriklausomai nuo to, ar jis teigiamas, ar neigiamas.

Informacinis karas kaip ilgalaikė strategija, o ne epizodas

Svarbiausia suprasti: Kremliaus dezinformacija prieš Ukrainą nėra tik karo palydovas. Ji buvo vykdoma aktyviai nuo 2014-ųjų, o iš tiesų – ir anksčiau. Tai ilgalaikė strategija, skirta ne tik konkretiems kariniams tikslams, bet ir platesniam tikslui – sugriauti Ukrainos kaip sėkmingos demokratinės valstybės naratyvą, kuris pats savaime yra egzistencinis iššūkis Kremliaus legitimumui viduje.

Ukraina, kuri veikia, kuri integruojasi į Europą, kuri išlaiko valstybingumą nepaisant viso to, ką Rusija daro – tai pavojingiausia propaganda prieš Putino sistemą. Ir būtent todėl informacinis karas prieš ją nesibaigs su karo veiksmais. Jis tęsis tol, kol vienas iš šių projektų – demokratinė Ukraina arba autoritarinė Rusija – nustos egzistuoti savo dabartine forma.