Kai šiluma kainuoja per daug

Kiekvienas, mokėjęs sąskaitas už šildymą praėjusią žiemą, žino tą jausmą – vokas iš energetikos bendrovės, kurį norisi atidaryti tik su stipria kava rankoje. Ir nors dujų kainos šokinėja kaip nori, yra vienas dalykas, kurį galime kontroliuoti patys: kiek energijos iš tiekiamo kuro iš tikrųjų paverčiame šiluma, o kiek tiesiog išleidžiame pro kaminą.

Būtent čia ir prasideda rimtas pokalbis apie katilų efektyvumą.

Ką sako KSRF tyrimai

Katilų sistemų ir renovacijos fondas (KSRF) pastaruosius dvejus metus vykdė tyrimus, kurie davė rezultatų, verčiančių susimąstyti. Išanalizavus daugiau nei 400 privačių namų šildymo sistemas Lietuvoje, paaiškėjo, kad vidutinis veikiantis katilas namų ūkiuose dirba tik 71–78% efektyvumu. Teoriškai tai skamba neblogai. Praktiškai – tai reiškia, kad kiekvieni 100 eurų, išleistų kurui, 22–29 eurai tiesiog dingsta.

Dar įdomiau tai, kad didžioji dalis šių nuostolių nesusijusi su katilo amžiumi ar gamintoju. Tyrimai parodė tris pagrindines problemas, kurios kartojosi vėl ir vėl:

• Netinkamas katilo galios parinkimas namui – dažniausiai įrengiami per galingi katilai, kurie dirba trumpais ciklais ir dėl to nuolat „šąla”
• Užteršti šilumokaičiai, kurių niekas nešvarino ne vienerius metus
• Oro ir kuro mišinio reguliavimo problemos, ypač senesnėse sistemose

Kondensaciniai katilai – ne mada, o matematika

Vienas iš aiškiausių KSRF rekomendacijų – perėjimas prie kondensacinių katilų ten, kur tai dar nepadaryta. Čia nėra jokios magijos: šie katilai sugeba išgauti šilumą net iš išmetamųjų dujų vandens garų, todėl jų efektyvumas siekia 95–109% (taip, daugiau nei 100% – tai ne klaida, tai skirtingas skaičiavimo bazės taikymas). Palyginimui, standartinis atmosferinis katilas retai perkopia 85% ribą.

Investicija į kondensacinį katilą vidutiniam namui – apie 1 500–2 500 eurų su įrengimu. Pagal KSRF skaičiavimus, atsipirkimo laikas – nuo trejų iki penkerių metų, priklausomai nuo namo izoliacijos būklės ir šildymo sezono trukmės.

Smulkmenos, kurios nėra smulkmenos

Tyrėjai ypač akcentavo dalykus, kurie nekainuoja beveik nieko, bet duoda apčiuopiamą rezultatą. Termostatinis vožtuvų reguliavimas kiekviename radiatory – tai ne prabanga, o paprastas būdas nešildyti tuščių kambarių. Programuojamas termostatas, kuris naktį ar darbo valandomis sumažina temperatūrą 3–4 laipsniais, per sezoną gali sutaupyti iki 12% šilumos energijos.

Kitas dalykas – hidraulinis balansavimas. Daugelyje namų radiatoriai šyla netolygiai ne todėl, kad katilas blogas, o todėl, kad vanduo eina lengviausiu keliu. Artimiausias radiatorius gauna per daug, tolimiausias – per mažai. Specialistas su balansiniais vožtuvais šią problemą išsprendžia per pusę dienos.

Ir dar vienas dalykas, kurį verta žinoti

KSRF tyrimai taip pat parodė kažką, apie ką retai kalbama atvirai: net geriausias katilas neišgelbės namo su prasta izoliacija. Šildymo sistemos efektyvumas ir pastato šiluminė varža – tai du neatsiejami dalykai. Investuoti į naują katilą name, kurio langai praleidžia orą, o palėpė nešiltinta – tai kaip pirkti sportinę mašiną važiuoti duobėtu keliu.

Todėl praktinis patarimas, kurį tyrėjai kartoja nuolat: prieš keičiant katilą, atlikite energetinį auditą. Jis kainuoja 150–300 eurų, bet parodo tikrąjį vaizdą – kur šiluma dingsta ir kur investicija atsipirks greičiausiai. Kartais paaiškėja, kad katilo keisti visai nereikia – užtenka sutvarkyti izoliacijos spragas ir teisingai sureguliuoti esamą sistemą. O tai jau visai kita istorija apie pinigus, kurie lieka kišenėje.